No one fights alone

Vakar, bevaikščiodamas Electromarkt’e (Akropolis, 2nd floor) ir beieškodamas magnetolos audinei, išgirdau vieną gabalą, kuris labai priminė man ATB koncertą… ;] Kažkoks čiuvelis (iš
pažiūros - studentas, o gal dar ir ne) prie įėjimo, stovėjo prie pulto
ir atseit “dj’avo”, tikriausiai aparatūrą bandė or sth… Vienu žodžiu,
sužinojau, jog tai yra - Deadmau5 vs The Police - Not Exactly Voices…
Toks ramus, trance (nors nepasakyčiau) gal šiek tiek popsiškas (nes
viso labo tik pora žodžių), bet labai atpalaiduojantis kūrinėlis… ;]

Taigi, jau daugiau kaip mėnuo nepadariau nieko doro (na, tiksliau - išvis nieko) savo bloge… Bet, kaip sakoma, nekaltink savęs - kaltink metų laiką, o ypač, jei tai yra žiema… ;]
Kažkaip panorau išmėginti kitas bloginimo platformas, gal tada ir naujų minčių atsiras… Taigi nutariau pereiti ant bene populiariausio iš tokių stuff - WordPress'o:

Taigi, nežinau ar dar berašysiu blogas.lt sistemoje (tikrai neturiu nieko prieš ją), o “naują” mano blogą (su visais postais) galima rasti čia:

http://haz.lt/

Štai tokie žodžiai ir plakatai kelis mėnesius mirgėjo naujienų ir renginių puslapiuose… Mirgėjo ir kaitino mano kraują bei norą ten būti ir pagaliau pamatyti gyvai tą, kuris užvaldęs mano playlist'ą jau nuo senų laikų… ;]

Taigi, mano dideliam džiaugsmui, my best friends gimtadienio proga padovanojo du bilietukus į šį renginį… Tikriausiai niekada jiems neatsidėkosiu… ;]

Kagi, atėjo ta ilgai lauktoji (visgi savaitė yra labai ilgai)
diena… Tiksliau vakaras… Na, jei dar tiksliau - naktis, prieš tai
nete pasižiūrėjau pasirodymų laikus (nes buvo ne vien ATB, o dar du, ne
tokie žinomi ir nusipelnę mano pagarbos, DJ'ai), tai ATB turėjo pradėt
apie 01:00… Kad ir nebuvo kur skubėt, fotiką vis tiek užmiršau, ir
visąlaik po to gailėjausi… Na, bet, ką padarysi… Įspūdžiai
tikriausiai man išliks ilgiau, nei nuotraukos ar filmuota medžiaga…
;]

Užlėkiau pajamt savo angelėlio ir neužilgo (gerai, kad tokiu metu “trafiko”
mieste beveik nulis) jau buvome prie Litexpo ir dairėmės vietų
prisiparkavimui, nes aikštelėse buvo bene sausakimša autotransporto
priemonių…

Šiaip ne taip radę laisvą plotelį, judėjom  link įėjimo… Jep… Default'inis vaizdas - geriantis, rūkantis, besikeikiantis, ir karts nuo karto
užvažiuojantis kam tai per makaulę, jaunimas… Apsauga tai biški
juokinga pasirodė…  Du kartus mane patikrino ar ko nesinešu… Dieve,
jei norėčiau įsinešt kokį gun or sth, tai paslėpčiau kur nors pas
panelę, įdomu, kodėl jų netikrino, gal nemandagu iš apsaugininkų
pusės… Vienu žodžiu… 

Tik įėję pamatėm ne ką geresnį vaizdą: ant žemės primėtytos taros
ir nuorūkų mišinio, apsvaigusių (tikriausiai ne tik nuo alkoholio)
vyriškos ir net moteriškos lyties atstovų… 
(P.S. nuotraukos iš portalo alfa.lt)

Bet vos tik išgirdęs iki kaulų smegenų pažįstamus akordus,
pasijaučiau tarsi kažkur kitur, ne šitam pasauly… “You really are my
ecstasy“… Net šiurpuliai per nugarą perėjo… ;] DIEVE… Visas
Litexpo atrodo vos nesugriuvo nuo klykiančios ir spiegiančios minios
bei rankų miško… Norėjau kuo greičiau prasibraut iki pulto, ir būt
užvaldytam šio nerealaus jausmo… ;]

Visgi, šiaip ne taip, pralindom iki pat apsauginės tvorelės, skiriančios mus nuo ATB… Viena gerbėja tik išgirdusi Let U Go kūrinį pradėjo šokinėt, spiegt, klykt, perlipo per tą tvorą, pribėgo prie ATB ir apsikabino… Atbėgo apsauginis ir ją atplėšė, bet ATB nesipriešino, tik nusišypsojo, o tai dar labiau įkaitino minią…  ;]

Besibaigiant pasirodymui visi Litexpo rūmai pradėjo skanduot ATB! ATB! ATB! Jis nepasimetė ir, pasidėjo ausines, “nulipo” nuo pulto, ir priėjo prie priekinėse eilėse buvusių “išrinktųjų”, galėjusių paspaust jam ranką… Nemaniau, kad Lietuvoje yra tiek daug ATB fanų (kai kurie net maldas kuria)… ;]

 

“ATB kuris esi klube, teesie skambus tavo projektas,

teateinie vežanti trance galia, tebūnie tavo valia,

kaip sakai naujame set'e, taip ir radijo single.

Duok mums šiandien 100kW garso, atleisk, kad tavo gabalus pumpuojam

iš interneto, kaip ir mes atleidziaim tau už tai, kad tavo kompaktai brangūs.

Ir neleisk mums klausyti kitų, bet gelbėk mus nuo kasdienybės. Trance!”

Kai tik išėjo ATB, išėjome ir mes…  Apkurtau kaip koks kurmis… Dar geras porą valandų visa galva ūžė, kaip po geros “pjankės”… ;]

Kitą dieną, prabudęs, vis dar girdėjau Ecstasy, Let U Go, Hold U, Feel Alive melodijas ir visu kūnu jaučiaus “žemus” (bassus)… Unreal feeling… Thank u - ATB… ;]

P.S. Nepatvirtintas ir tik spėjamas to vakaro ATB pasirodymo tracklist'as (djscene.lt):

1. ATB - Ecstasy (Clubb Mix)

2. Deadmau5 - Not Exactly

3. Super8 & DJ Tab - Needs To Feel (Wippenberg Remix)

4. Kyau & Albert - Love All The Pain Away

5. ID-ID

6. ATB - Let U Go (ATB Remix)

7. Ferry Corsten - Beautiful (Original Mix)

8. Alex Bartlett Feat. Anthya - Touch The Sun (Duende Vocal Remix)

9. The Killers - Mr. Brightside (Jacques Lu Cont Thin White Duke Remix)

10. ID-ID

11. Sander Van Doorn - Riff (Original Mix)

12. Wink - Higher State Of Consciousness

13. ATB - Hold You (Clubb Mix)

14. Cosmic Gate - Body Of Conflict

15. ATB - Renegade (A&T Remix)

16. ATB - In Love With The DJ

17. Forerunners - Lifecycle (Original Mix)

18. Hidden Logic pres. Luminary - Wasting (Original Mix)

19. Dubfire - Roadkill

20. ATB - 9 PM (Till I Come)

21. ID-ID (primine deadmau5 stiliu)

22. Ultra DJs - Me & You (Ernesto Vs Bastian Mix)

23. ATB - Believe In Me

24. ATB - Feel Alive (A&T Original Club Mix)

Visai neseniai, dar kartą žiūrėdamas filmą A Walk To Remember (tai bene vienintėlis tokio žanro filmas, kuris man tikrai “dėjo į paširdžius“) atradau dar vieną dėmesio vertą kūrinėlį… ;]  Switchfoot - You, daina pasakanti daugiau nei tūkstančiai žodžių… Vėlgi neradau originalaus klipo, bet manau kadrai iš filmo, puikiai atspindi šį kone Dievo kūrinį… ;]

19…

Niekuo neypatingas skaičius (na, gal tik tuo, kad yra pirminis ir jį sudaro mažiausias (neskaitant 0) ir didžiausias vienaženklis skaičius)… Tačiau, kai kalbama apie metus, jis visgi šį bei tą reiškia… Nedaug… Bet reiškia…

Juk tai paskutieji metai, kai dar gali vadint save paaugliu (nesvarbu, kad jau turi teisę vairuot, gert (tada vairavimas atkrenta), rūkyt (kenkia sveikatai), lankytis ten, kur kabo daugelį šiuolaikinio jaunimo erzinantys “įėjimas tik nuo 18“, ir keiktis dėl be perstojo želiančios barzdos)… Paskutinieji metai, kai tave vadins dar tokiu vaikišku ir nesubrendusiu, ir atleis didžiausias kiaulystes, sakydami: “ech… bala nematė… juk jo metų ir aš taip elgdavaus…” ;] Pasiilgsiu viso šito… Todėl turiu dar metus, mėgautis tuo, kas vėliau liks tik gražiais prisiminimais, kuriuos galėčiau pasakot savo vaikams prie židinio… ;]

Ką gi, dar viena neatsiejama studentavimo dalis, tik po jos jautiesi
pilnateisis studentas. Vieni į tai žiūri kaip į kokią smurto akciją ar
pasityčiojimą iš žmogaus teisių, kitiems gi, tai dar vienos linksmybės
ir atmaska nuo nuobodžių paskaitų…
Vienu žodžiu, abejingais likti neįmanoma… Taip taip, kalbu apie fuxų krikštynas… ;]
Nors nuo jų praėjo beveik savaitė, bet kažkaip tik dabar atsirado laiko apie tai parašyt…

O viskas prasidėjo nuo nekaltučių, prieš porą savaičių univero koridoriuose šmėžuojančių skelbimukų:

 

Iš
pradžių galvojau: “pff… nieko ypatingo, išsityčios tik iš fuxų ir
tiek“, be to, pasiklausius grupiokų ką mes ten darysim, jie sakydavo:
“taigi geras bus, dūchins ten mus“… Kad ir kas bebūtų nutariau nueit, nes labai knietėjo viską savo kailiu patirt, be to - gyveni juk kartą (antro turbūt neištverčiau), tokių entertainment'ų gali daugiau ir nepasitaikyt gyvenime… ;]

Taigi,
išaušo ilgai lauktoji atpildo diena (antrakursiams, be abejo)…
Atsėdėjom matanalizę (iš antros paleido, tikriausiai dėl krikštynų) ir
ėjom link amfiteatro, kur turėjo vykti krikštynų “atidarymas”… Nors
skelbime aiškiai matoma krikštynų tema - kūdikiai - tikrai nesitikėjau
išvysti tiek jau (lyg ir pilnamečių) studenčiokų su soskėm (ne ne, ne alaus, o tom… em… kaip jos ten… lietuviškai tikriausiai - žindukais), seilinukais ir barškučiais… Bet tai buvo viso labo tik pradžia to, kas mūsų laukė… ;]

“Sveiki visi, susirinkę šią gražią, saulėtą dieną“,- tokiais žodžiais pradėjo egzekutoriai (na, tie kurie viską organizavo)… Biški graudu buvo girdėt žodį gražią, kadangi
tik prieš kokį pusvalandį nustojo lyt, ir buvo apsiniaukę, šlapia ir
viskas aplinkui nusėta balomis… Po to žodį tarė visų studentų dj
gerbiamas mūsų fakulteto dekanas Čiučelis (kaip visada primindamas
tikslų kavinių skaičių Vilniuje ir, kad nespėsim jų visų aplankyti)…
Egzekutoriams dėkojant rėmėjams galima buvo atspėti kas mūsų laukia:”o
dabar visi paplokite mūsų rėmėjams:Malsenos miltai, AB Vievio paukštynas…” Daugelis iškart suprato vieną dalyką: “jep, visgi reikėjo pasiimt ir atsargines kelnes…”

So, pasibaigus kalboms, išsiskaičiavom pirmais aštuntais (kai kas dar ir devintu bandė vadintis, o vienas išvis penkta save išskaičiavo)… Taigi, pagal išsiskaičiavimą suskirstė mus fuxus į
8 grupeles (po 8-9 snukelius kiekvienoje) ir davė kiekvienai grupei po
auklėtoją (antrakursę ar iš SA), jos mums išdalino po balioną kurį
reikėjo prisipūst, prisirišt prie rankos ir liepė saugot kaip savo akį
(katra grupelė turės jų daugiau pasibaigus egzekucijai, tų laukia
dovanos and so on)… Hmm… “Kolkas nieko baisaus ar žeminančio…“,-
pagalvojau… Kol neišsitraukė krepšio su sauskelnėm ir tarė: “na, ką
vaikučiai mano mieli, čia, kad neprisidirbtumėt“… ;]

Taip ir patraukėm visi gražiai vorele,
spaudžiančiais tarpukojais link vieno iš Saulėtekio miškelių (somewhere
už troleibusų parko)… Einant pro perėjas sulaukdavom trulikų
vairuotojų palydinčių signalų, tarsi puikiai mus suprasdami ir
žinodami, ką reiškia studentų krikštynos (nooors… jei dirba tokį “aukšto išsilavinimo reikalaujantį darbą”, tai tikriausiai nelabai).

Taigi,
priėjom pirmąjį kliūčių ruožą… ;] Iškart už stadiono yra tokia kaip
arka ne arka… (P.S. foto iš praeitų metų VGTU krikštynų, nes kolkas
dar neįdėjo šių):

Tik
ją praėjus pasipylė tokie balti milteliai (ne, ne marihuana) -
kvietiniai miltai… Dar kai kas bandė į viršų žiūrėt kokį stuff ant jų
pila, tai išbėgo kaip gerai nugrimuotas arba kaip gerai vaiduoklį
pamatęs… ;] Visi gražiai išpudruoti patraukėme begte toliau, i
miškelį, kuriame buvo aikštelė… Susirinkome ten visi miltuoti (ir lyt
po biški buvo bepradedą, tai daugelis susimąstė apie masinį
“žmogaus-tešlos” vaizdą), padarėme pora pratimėlių darželinukiškų (juk
kūdikiai mes atseit) ir labai apsidžiaugiau kai išdalino kiekvienai
grupelei po žemėlapį, galvojau:”oh, yeah… va dabar, tai bus“… ;]

Pasitarėm kur bėgsim, šiaip į
pirmą punktą reikėjo, kadangi iš viso jų buvo aštuoni, išdėstyti po
visą miškelį… Kai tik davė ženklą bėgt, prasidėjo toks sujudimas,
kaip kad geram skruzdėlyne, dėjus į jį iš kojos… Iš pradžių šiek tiek
pasimetėm, nes labai jau neaiškiai žemėlapis atrodė (aišku, kai laikai
jį aukštyn kojom, tai taip ir gaunasi), bet nutarėm bėgt tiesiai pro
miškelį… Lekiam… Purvas… Šakos raižo tau veidą… Iš paskos
girdisi atsilikusių šūksniai:”palaukit! ne ten bėgat…” Bet tu
stengiesi jų neklausyti… Boom - vieno baliono nėra… Pokšt - antras
gatavas… Dieve, jautiesi kaip per per antrą pasaulinį karą, tarsi
american soldier bėgantis per priešo lauką ir besistengiantis
neatsilikt nuo būrio… Nerealus jausmas… ;]

Taigi, vargais negalais pasiekėm the first checkpoint, kuriame reikėjo
atlikt pirmą užduotį… Principas toks: padarai ko prašo egzekutoriai
ir tik tada jie pasirašo kitoje žemėlapio pusėje, kad mission accomplished… ;]
O reikėjo padaryt bene lengviausią dalyką iš visų užduočių… Tai yra -
pralysti pro tinklelį (panašiai kaip armijos training'e pro spygliuotą
vielą) ir išvengti mėtomų kiaušinių… ;]

Jaučiau, kad tądien nereikėjo pernelyg daug ir brangiai valgyti (nes
visą turinį paliktum kur nors atpylęs)… Nes beveik visos kitos
užduotys buvo tokios nuo kurių prarasdavai bet kokį apetitą… Na,
greipfrutai su česnakais ir medumi nėra taip sunkiai praryjama… Bet
su mergina geriau porą valandų nešnekėt (apie bučinius nė kalbos negali
būt ;])… Geriausia tai kai sumaišė dubenėlį miltų su vandeniu, ir
reikėjo visai grupei išgert jo turinį… Tai vienas čiuvelis (matės kad
pagėręs tai buvo ir šiaip prikolnas toks) visą vienas išlakė… O
vėliau, bebėgant į kitos užduoties vietą, jis vos ne už medžių
laikydamasis tarė:”cheeebra… tuoj vemsiu…” ;]

Visgi labiausiai kaitinanti kraują misija buvo paskutinė… Galima
šneket be galo be krašto, bet geriausiai visą fun&fear atspindi ši
foto:

Žodžiu, įvykdę
viską ir nusikalę kaip šunys mėlynieji (mes) atbėgo antri… Graudu
buvo šluostytis purvą ir matyt jau stovinčią finiše oranžinių
grupelę… Na, bet, užtat gavom adrenalino pilnas kelnes.. ;] Tiesa,
dar vyko vakarinė dalis klube… Bet nutariau grįžt namo, palįst po
dušu ir praleist vakarą su savo mergyte… ;]

Išvada:

Fuxų krikštynos tikrai nėra kažkas žiauriaus ir baisaus, kur norima
kiekvieną pažeminti ar atkeršyti už praeitus metus… Tai tėra smagus
laiko praleidimas, bendradarbiavimas komandoje ir nepamirštami
įspūdžiai… ;]

Patarimas:

Jei turite galimybę, iš anksto pasiruoškite atsarginius
drabužius ir palikite kur nors tokius daiktus kaip mobilieji,
laikrodžiai and so on… ;]

Praeitų metų fux'ų krikštynos

Kaip ir visais laikais (tikriausiai) tarp studentų vykdavo “linksmybės” taip ir mūsų grupė II-073 (tikiuosi už šios informacijos nutekinimą manęs nieks nenulinčiuos…), nutarė surengti šiokią tokią “šventę”, taip - cementofkę… ;]

Iš pradžių viskas atrodė, gan optimistiškai… Dedamės po 30LT, ir tusinsimės klube nuo 21:00 (ir, kaip maniau, iki paryčių)… DJ'us, stalo futbolas, biliardas, bariukas, staliukai, sofkutės, nu krč visi navarotai… That's fine for me, pagalvojau… ;]

Taigi, atėjo ketvirtadienio vakaras… Turėjom dasigaut iki katedros, kur tarėmės susitikt, o tada, kaip sakė Raketa (ar kas ten) - į klubą! ;] Lyja… Ne, atsiprašau… Pila… Pila kaip iš kibiro… Optimizmas blėsta…

 

Šiaip ne taip dasigavom iki katedros (kuri labai maišos su rotuše ;])… Hmm… Susirinko gal kokių 10 žmonių… Prastovėjom, nežinia ko laukdami, gal 15 min (kaip vėliau paiškėjo - Cypliaus - grupioko, kuris labai primena viena veikėją iš gan nesveikos komedijos Beiskrepšis)… Visgi nusprendėm po truputį judėt link “ploto”…

Jep, klubas pasirodo tas pats, kuriame kadaise (dar vidurinės laikais) turėjome su draugais filmuotis Drąsinkime ateitį projektui, bet dėl aplinkos (sujauktos salės ir nusipagiriojusių fotografų) taip ir nepasirašėm ant šito reikalo…

Joo, aparatūra tai buvo, bet normalios muzikos aš taip ir negirdėjau (tik į pabaigą, pradėjo kažką žmoniško leist)… Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad geriausias dalykas ten buvo stalo futbolas (nes daugiau ką ten veikt, apart nusilakimo, kaip ir nebuvo)…

Kas durniausia (galbūt atrodysiu kaip skrudžas, bet tebūnie), kad tuos 30LT visiems išdalino popiergalių su štampu pavidalu (atseit Intro klubo pinigai), už kuriuos gali tik alaus (5LT už vienetą) ir sidro nusipirkt… Kai tuo tarpu paprasti lankytojai galėjo naudotis visu “meniu“…

Aišku, galėjai dar biliardą pažaist (partija 2LT), bet kai sumokėjai už viską 30LT ir gavai tik popieriaus gabaliukus, už kuriuos gali, skaityk, tik nusigert (kad ne taip abidna būtų jog pinigus *iknon sukišai), tai nebesinori dar ir už biliardą mokėt…

Po to (apie antrą h nakties) kažkas sugalvojo: “einam visi i Propagandą! (kitas klubas)”, nes šitas užsidaro atseit… O į aną įėjimas 10LT (vienu žodžiu - be žodžių)… 

Niekad nemaniau, kad kada išvysiu tai savom akim, kai grupelė apsinešusių studentų eina per miestą ir šaukia: “informatika valdo! matieka! matieka!” ;]

Taip ir nedaėjau iki tos Propagandos… Supratau, kad geriau būčiau namie pasilikęs… Tad šiaip ne taip grįžęs namo (prižadinęs žmones vidury nakties) niekad taip nesidžiaugiau gulėdamas šiltoje lovoje… ;]

Su džiaugsmu pristatau dar vieną neseniai (netyčia) atrastą, ir užimantį garbingą vietą mano playliste, galabiuką…

Byz feat. Amra - Why Do We Always Fight dar viena lyrinė, raminanti daina, praskaidrinanti nuotaiką… ;]

 

P.S. Pirmi dainos akordai (ir apskritai visa melodija) labai jau primena lietuvių grupės K.U.R.V.A. (tos raidės turi kažkokią reikšmę… tik nežinau kokią…) kūrinį Vienuma. Kažin kas nuo ko nuplagijavo… ;]

Tiesa, originalaus klipo nepavyko rasti, todėl įdedu Final Fantasy versiją… Njoy… ;]

Taigi, apturėjau dar vieną trijų dienų savaitgalį (god bless pirmo semestro paskaitų tvarkaraštį)… ;] Niekad nemaniau, kad rudens vakarai gali būt tokie amazing… Na, viena iš priežasčių tikriausiai yra akinanti pilnatis… Gaila maniškis Olympus'as nelabai draugauja su mėnesienos apšvietimu…

Kita priežastis, be jokios abejonės, yra mano angelėlis. Dieve, net nemaniau, kad būnant su žmogum gali taip laikas greit prabėgt… Net nepastebi, kaip pamažu mėnulį keičia auštanti saulė… Nakties tyla pereina į prabudusių paukščių čiulbėjimą… Ech, dėl tokių akimirkų ir verta gyventi… Kai pagalvoji - kiek nedaug žmogui tereikia iki pilnos laimės…

Pajunti kone ekstazę… Viskas aplink tarsi išnyksta…

Ta proga norėčiau skirti, vieno geriausio pasaulio DJ (mano nuomone) - ATB - kūrinėlį:

Ką gi, karts nuo karto nusprendžiau dėti vertus dėmesio muzikinius kūrinius. Taigi pirmasis šį sąrašą pradeda Damien Rice - 9 Crimes kūrinėlis.

Pirmąkart išgirdau jį iš savo mergytės, niuniuojančios labai gražią melodiją. Nesu Shrek'o gerbėjas (pasirodo tai vienas iš  filmo Shrek 3 soundtrack'ų), bet kartais (pastaruoju metu vis dažniau… ech… senstu) pasireiškia silpnybė ramioms, lyrinėms dainoms…

Klipas gan keistokas, bet daina griebianti už širdies ir verta dėmesio… ;]