Tai va, kažkaip
nei iš šio, nei iš to (gal labiau iš neturėjimo ką veikt, o gal dėl
kitų nežinomų priežasčių) nutariau bent dalelę savo “nepakartojamo” gyvenimo (ir šiaip kasdienybės) aprašyti skaitmeniniu (ir patogiau, ir išlieka ilgiau nei popiergaliuose) formatu…
Aišku, kaip visad negaliu patikėt, kad vasara taip greit prabėgo
(gal čia man vienam taip?)… Bet kartu ir norėjau į univerą (seniai
išsvajotąjį VGTU)…
Jep… Pirmą dieną everything buvo tiesiog - kaip pasakytų sena gera pažįstama - KUL…
;] Viskas taip nauja, pilna aikštė studenčiokų, dar dekanai tokie
malonūs pasirodė (visai kaip žmonės, o aš ką prisigalvojau), ir šiaip,
tiesiog tryškau noru kibt į mokslus (ne taip kaip mokykloje, kur viskas taip nuobodu ir įgrysę iki gyvo kaulo)…
Bego dienos… Na, tiksliau, tik pirma savaitė… Kaip daugelis baigusių aukštąsiąs (ir tebesimokančių) teigia: “oi, brol, sunkiausia būna iš pradžių, arsi kaip juodas jautis baltą dieną” ;] Nė velnio! Net mokykloje pirmą savaitę daugiau prakaituodavome, iškart namų darbais užversdavo or sth… O čia… Prasėdi “tuščias”
paskaitas (analizinė geometrija išimtis, respect dėstytojui Podvezko)
iš kurių nieko naujo nesužinai… Arba nuvažiuoji, atsėdi vieną paskaitą,
pralauki pustrečios hour iki kitos, ir tik tada pasako, kad:”atsiprašau, ponai studentai, paskaitos šian nebus…” “Mmm… Faina…“-pagalvoji. Aišku, taip bandai tvardytis ir nedemonstruot visų žinomų rusiškų keiksmažodžių (juoba, kad dar degalus dėl vienos paskaitos deginai)…
Nusivylęs esu… VGTU turės labai stengtis, kad
gražintų man pasitikėjimo jais jausmą… Žinoma, gal kitaip šnekesiu
prieš sesiją, ir kai laisvo laiko nė su žiburiu nerasiu… Bet kolkas -
yra kaip yra… Neduok Dieve, neišeisiu po keturių metų (kolkas - minimum,
vėliau - bus matyt) kaip žmoniškas informatikas, tai už savo veiksmus
neatsakau… ;]
Rodyk draugams
